Viena iš mūsų skaitytojų, Natalija Kalinina, po mūsų straipsnių apie Prancūziją norėjo papasakoti apie savo atostogas šioje nuostabioje šalyje..
Rugpjūtį praleidęs pas gimines Vokietijoje, kur visą mėnesį lijo ir temperatūra beveik nepakilo aukščiau 16–17 laipsnių, buvau labai laiminga, kai mano draugai pakvietė mane savaitę pailsėti į Prancūzijos Rivjerą. Jei egzistuoja rojus, jis greičiausiai turėtų atrodyti taip. Idiliška žydra jūra susilieja su skaidriu mėlynu dangumi horizonte, sniego baltumo jachtos ir žuvėdros taikiai slenka ant bangų, šilta saulė ir palmės, apsuptos senovės kalnų ...
Skridau lėktuvu, Vokietijoje dažnai būna pigiau nei traukiniu (kelionė pirmyn ir atgal lėktuvu - 200 eurų, traukiniu tik vienas kelias būtų brangesnis). Vaizdas iš angos buvo tiesiog nuostabus! Skrisdamas virš sniego baltumo Šveicarijos Alpių viršūnių, lėktuvas skrido virš Kanų ir pasuko toliau į jūrą. Iš pradžių išsigandau, gal įlipau į netinkamą lėktuvą ir jis nesustoja Kanuose? O gal jis buvo užgrobtas ir mes skrendame į Turkiją? Bet lėktuvas sklandžiai pasuko virš jūros ir leidosi į sausumą. Paaiškėjo, kad Kanų oro uostas yra tiesiai jūroje. Ko gero, žemė ten brangi, todėl buvo įrengta didžiulėje krantinėje ant pakrančių akmenų.
Muitinė Prancūzijoje, mano manymu, yra pati laisviausia iš tų, su kuriomis esu susidūrusi. Kijevo barščiuose man teko atlaikyti kelias eiles, mano skrydis į Diuseldorfą išvis nebuvo numatytas grafike ir ilgai negalėjau rasti kur vykti. Muitininkai nežiūrėjo į lagaminą, bet tik tuo atveju, jei aš buvau nuskaitytas. Vokiečiai kelis kartus atidžiai apžiūrėjo mane iš visų pusių nuo galvos iki kojų, išsitraukė mano lagaminą ir beveik atėmė šokoladinį kremą (draudžiama gabenti skystį kaip rankinį lagaminą, net šokoladą). Prancūzai visai nieko nežiūrėjo, šypsojosi, darė komplimentą ir atsisveikino.
Gatvėje buvo maloniai šilta. Palei paplūdimį driekiasi paplūdimys su stulbinančiai ryškiu žydros spalvos vandeniu. Paklausiau prancūzo: «Ar jūs specialiai jį tonizuojate??» Jis nusišypsojo ir atsakė, kad taip yra todėl, kad Cote d'Azur praktiškai nėra smėlio, tik akmenys, suteikiantys jūrai tokią išskirtinę spalvą. Kanuose yra keli apmokestinami smėlio paplūdimiai.
Kanai kadaise buvo Italijos dalis. Šiandien italų kairėje yra daugybė iškabų ir gyvena daugybė italų. Tačiau greičiausiai ten nėra mažiau rusų. Girdėjau rusiškus šauktukus kiekviename kampe ir kaukime.
Siauros gatvės išilgai statmenos krantui. Vasaros karštyje jų šešėlyje visada būna vėsu - kuo siauresnė gatvė, tuo stipriau ją pučia vėjas iš jūros.
Kanai supa kalnus. Dvi valandos kelio automobiliu yra slidinėjimo kurortas. Bet rugpjūtį ten nėra ką veikti.
Prancūzijoje keliai yra mokami, bilieto kaina yra 5 eurai už 100 km. Periodiškai čia būna tokių pranešimų. Su metine kortele atsiskaitymas vyksta labai greitai, beveik nesustojant automobiliui - vairuotojas uždeda kortelę ant priekinio stiklo, fotoaparatas nuskaito ir iškart pakelia užtvarą. Tačiau piko valandomis - ryte ir vakare, kai jie eina į darbą ir iš darbo - yra didžiuliai kamščiai.
Namas, kuriame gyvenau. Namas turi 4 išėjimus 4 kardinaliomis kryptimis, tiesiai kaip Auksinė šventykla Amritsare.
Nepaisant karšto klimato, šis rožinis stebuklas žydi visą vasarą ir iki rudens vidurio. Tokie krūmai plevėsuoja pakrante, takeliais ir beveik kiekviename kieme.
Sraigė, kurios prancūzai dar nevalgė. Beje, mane maitino keptos sraigės ir varlės, bet tai jau kita istorija..
Senoji Prancūzijos provincija. Vos 40 km nuo Kanų, 1097 metrų aukštyje yra mažytis Baržos kaimas, kuris, atrodo, nepastebi laiko.
Pačiame uolėtos kalvos viršuje kyla senovės pilies-tvirtovės griuvėsiai ir Šv. Mikalojaus bažnyčia. Apie šią pilį daugiau rašiau čia.